Istorija

Metalą apdorojančių darbininkų organizacijos įvairiose pasaulio šalyse egzistuoja jau nuo XIX amžiaus vidurio. Šio amžiaus antroje pusėje ir Lietuvoje ėmė reikštis pramonės darbininkų judėjimas, kurį tiesiogiai įtakojo jo plėtra Rusijoje. Pradžioje darbininkai veikė gaivališkai, tai vienur, tai kitur surengdami ekonominius streikus. Šimtmečio pabaigoje ėmė telktis į profesines sąjungas, anuomet vadintomis savišalpos kasomis. 1907 metais, Kaune, greta kitų profesinių sąjungų veikė ir metalistai. 1913–1914 metais metalistų profesinė sąjunga jau veikė ir Vilniuje. Ji padėjo darbininkams visoms metalo apdorojimo įmonėms sukurti bendrą draudimo kasą, jai priklausė 12 įmonių darbininkai.
Stolypino reakcijos ir 1915 metų Vokietijos okupacijos metu, darbininkų organizacijos buvo uždarinėjamos ir galėjo veikti tik protarpiais.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę prasidėjo darbininkų organizavimasis pagal gamybos principą – į gamybines sąjungas. 1919 metų gruodžio 6 dieną, Kaune įregistruota laikrodininkų ir auksakalių darbininkų profesinė sąjunga, o gruodžio 31 dieną – Kauno metalo pramonės darbininkų profesinė sąjunga. Deja, ir nepriklausomoje Lietuvoje joms nebuvo lemta laisvai veikti. Po uždarymų tik nuo 1924 metų gruodžio darbininkai tęsė legalią veiklą metalo pramonės darbininkų profesinėje sąjungoje.

Lietuvos metalo pramonės darbininkų profesinė sąjunga – pirmoji, kuri po III Seimo rinkimų, 1926 metų birželio 6 dieną surengė savo suvažiavimą. Ši profesinė sąjunga 1925 metų pabaigoje turėjo 350, o po metų – 1000 narių. Po 1926 metų gruodžio 26 dienos valstybės perversmo, kartu su kitomis profesinėmis sąjungomis – uždaryta. Tai paskatino darbininkų organizacijas veikti nelegaliai bei palengvino sąlygas komunistams daryti įtaką jų nariams. Dėl šios įtakos nuolat vyko konkurencija tarp socialdemokratų ir komunistų. Krikščioniškos profesinės sąjungos dėl savos specifikos veikė kitomis sąlygomis.
1940 metų okupacija vienareikšmiškai pakeitė politinių partijų įtakos pobūdį darbininkų judėjimui. Jis pradėtas formuoti pagal TSRS veikusių profesinių sąjungų modelį. Po antrojo pasaulinio karo profesinės sąjungos realiai tapo proletariato diktatūrą deklaravusios šalies sudėtine dalimi.

Jau 1941 metais 64 metalo pramonės įmonėse veikė 51 profesinių sąjungų komitetai ir 13 savarankiškų grupių. Atstovaudami 5 438 profesinių sąjungų nariams, balandžio 21 dieną Kaune sušaukė metalo pramonės darbininkų profesinės sąjungos suvažiavimą. Kitas analogiškas suvažiavimas įvyko po karo – 1945 metų liepos 3–6 dienomis.

Vėliau, sparčiai augant metalo apdorojimo pramonei, kito ir profesinių sąjungų struktūra. 1959 metais įkurta mašinų gamintojų darbininkų profesinė sąjunga. 1977 metais, vykdant TSRS profesinių sąjungų XVI suvažiavimo nutarimus dėl profesinių sąjungų junginių susmulkinimo, Lietuvoje įkurta mašinų ir prietaisų gamybos darbininkų bei automobilių, traktorių ir žemės ūkio mašinų gamybos darbininkų profesinės sąjungos.