Seime jau pristatyta valstybinio socialinio draudimo ir pensijų sistemos pertvarkos koncepcija, kurią parengė Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sudaryta darbo grupė. Vienas jos narių profesorius Romas Lazutka susitikime su profsąjungininkais spalio 13 d. teigė, jog tokiai reformai, kuri yra siūloma, jis nematantis prasmės: pirmiausia, reforma kainuos, antra, bus reikalingas pereinamasis laikotarpis (kas irgi kainuos), o trečia – nukentės būsimi pensininkai.

 „Žmonės nepatenkinti SODRA, Prezidentė pasakė, kad ji yra „supuvusi“ (nors nė vienas jos patarėjas nepaaiškino, kas būtent ten „supuvę“), todėl valdžia yra spaudžiama kažką daryti ir kai kas tiesiog sėdi postuose ir kuria reformas“, - sakė profesorius.

 Tačiau antra vertus, jis nesutinka, kad nereikia nieko daryti. Pasak R.Lazutkos, pagrindinė  problema Lietuvoje yra ta, kad pensininkams skiriama per mažai pinigų iš bendrojo vidaus produkto (BVP). Ir nors dirbantys žmonės pensijai skiria gana daug - 20 proc. nuo darbo užmokesčio, tačiau šalyje jų yra mažai, o antra, atlyginimai yra pakankamai maži.

 ES „Žaliojoje knygoje“ pateiktais duomenimis Lietuvoje visoms pensijoms (našlystės, valstybinėms ir kt.) išleidžiama 6,5 proc. BVP (senatvės pensijoms – 5,5 proc.). Prognozuojama, jog 2048 m. Lietuva pensijoms skirs 10 proc. BVP (nes pensininkų daugės, o dirbančių žmonių mažės). T.y., tiek, kiek ES vidutiniškai išleidžiama dabar.

 „Lietuvoje reikia ieškoti priežasčių, kodėl pas mus yra žmonių, kurie SODRAI iš viso nemoka, o tie, kurie moka, moka nuo mažų algų“, - teigė R.Lazutka.

Jis sako, jog dalį pensijų galima mokėti iš valstybės biudžeto, o jį papildyti, pavyzdžiui, padidinus pelno mokestį.

 „Lietuvoje monopolistai (juk visi sutinka, kad jų yra) krizės sąlygomis sugeba gauti pelnus, o prakalbus apie pelno mokesčio didinimą iš karto šaukiama neva mažos įmonės bankrutuos, į šalį neateis investicijos. Bet įmonės, kurios negauna pelno, jos tiesiog nemoka to mokesčio, o jeigu mažas pelnas, tai ar 20, ar 25 proc. pelno mokestis, suma vis tiek bus nedidelė. Su bankrotu sieti pelno mokesčio padidinimą iš viso yra nesąmonė, nes pelnas yra tos pajamos, kurios viršija išlaidas. Bankrutuoja įmonė tuomet, kai jos pajamos yra mažesnės už išlaidas. O investuotojai Lietuvoje atbaidomi kyšiais, nes jie nepratę verslo reikalų tvarkyti tokiu būdu“, - argumentuoja profesorius.

 Jis pasisako ir prieš pensinio amžiaus ilginimą. Argumentas, jog neva beveik visose ES šalyse šis amžius yra ilgesnis ir todėl Lietuvai reikia „vytis“, yra nevykęs, nes reikia žiūrėti į realų išėjimo į pensiją amžių. Štai Lietuvoje realiai žmonės į pensiją išeina 59,9 m., o senosiose ES šalyse – maždaug 61-62 metų amžiaus. Maža to, išėję į pensiją Lietuvoje žmonės gyvena 4-5 metais trumpiau nei vidutiniškai ES. Pailginus pensinį amžių dar labiau sumažės gyvenimo trukmė išėjus į pensiją, be to, esant tokiam dideliam nedarbui (18,3 proc.) tai juo labiau neracionalu. R.Lazutka mano, jog ilginti senatvės pensijos amžių galima tik tuomet, kai bent iki 18 metų pailgės vidutinis gyventojų amžius po išėjimo į pensiją (dabar – 15).

 Profesorius teigia, jog neišsprendus fundamentalių klausimų jokios reformos nepadės. Jis pateikė BVP surinkimo ir padalinimo schemą, kuri, iš dalies ir dėl profsąjungų neveiklumo, skiriasi nuo senųjų ES šalių darbo nenaudai.

BVP sukuria darbas (darbo jėga) ir kapitalas (gamybos priemonės, technologijos etc.). Dalį produkto pasiima valstybė pridėtinės vertės mokesčio ir akcizų pavidalu, likusią dalį dalinasi darbas ir kapitalas. Jeigu Lietuvoje darbui tenkanti dalis yra 55 proc., tai ES vidutiniškai – 65 proc. Nuo šitos dalies mokami mokesčiai į socialinio draudimo fondą. Štai čia matyti profsąjungų darbo rezultatas: jeigu darbuotojai nesutinka dirbti už mažas algas, darbdavys priverstas jas kelti, bet jeigu žmonės bijodami prarasti darbą nuolankiai „aria“ už grašius, tai ir į socialinio draudimo fondą surenkama mažiau lėšų.

 Antra vertus, prasidėjus globalizacijai, ir senosiose ES šalyse darbui tenkanti dalis „susitraukė“: štai 1960-1970 m. ji buvo 71,4 proc. nuo BVP, tai pastarąjį dešimtmetį – jau tik 65,7 proc. Taip atsitinka todėl, kad kapitalas įgyja vis didesnių galių, o darbo mažėja.

 Pasak R.Lazutkos, pensijų skaičiavimo formulės kaitaliojimas – tai tik laiko stūmimas tolyn nesprendžiant fundamentalių problemų. Todėl ir palanku diskutuoti siauruose rėmuose,  neva pinigų nėra ir nėra iš kur jų paimti, kad atrodytų, jog išeities nėra. Jis siūlo pažvelgti kad ir į Lenkiją, kur pensijoms mokėti skiriama dvigubai daugiau nuo bendrojo vidaus produkto

R.Motiejūnaitė-Pekkinen

www.lprofsajungos.lt