Nors jau praėjo dvidešimt metų nuo valstybės atkūrimo ir laisvų nepriklausomų profesinių sąjungų sukūrimo, bet  didelio poslinkio profesinių sąjungų gyvenime nematyti...
Tai įrodo bandymai organizuoti įvairias akcijas, tada pamatome, kiek į jas susirenka žmonių. Visi pabambame, kaip sunku gyventi, kaip mažai mums moka, tačiau kovoti už savo teises kažkodėl nenorime. O gal bijome?…

Krizė ne tik valstybės gyvenime, bet ir žmonių sąmonėje. Taip galiu sakyti vadovaudamasi savo darbo profsąjungų veikloje patirtimi. Jau daugiau kaip 10 metų esu įmonės profesinės sąjungos pirmininke. Prieš pradedant dirbti profsąjunginį darbą, įmonėje buvo arti 200 profesinių sąjungų narių: augo gamyba, didėjo dirbančiųjų skaičius. Vienu metu vienijome  daugiau nei 500 narių. Prisimenu laikus, kai tikrai nieko nereikėjo agituoti tapti profesinės sąjungos nariu.
Šiandien situacija tokia, jog vėl greitai grįšime prie tokio narių skaičiaus, koks buvo prieš 10 metų. Perpus sumažėjo neterminuotas sutartis sudariusių dirbančiųjų skaičius, o automatiškai ir narių skaičius.
Įmonė turi kolektyvinę sutartį ir dalykiškus, sakyčiau, normalius santykius su darbdaviu, tačiau  yra žmonių, kurie nebūdami profesinių sąjungų nariais imasi skleisti dezinformaciją,- „kam tau ta profesinė sąjunga, kam tu tuos pinigus  moki?“
Tik, kai jau vyksta derybos tarp komiteto ir darbdavio, tuomet, patarėjais kaip reikia derėtis ir nepatenkintieji derybų metu pasiektais rezultatais, dažniausiai  būna ne profesinės sąjungos nariai.

Lyderį atrasti sunku. Niekas nenori dirbti profsąjunginio darbo. Jei jau renkame įmonės, cecho ar skyriaus profesinės sąjungos pirmininką, tai žodžiai, „kas nori tegu dirba tą darbą, tik ne aš“, skamba beveik  iš kiekvieno lūpų.
Paskui kritikuojame... „Jis/ji nieko nedaro“.
Kol nedirbi šio darbo, atrodo kalnus galėtum nuversti (taip sakė vienas naujai išrinktas mano komiteto narys), nes darbas ne iš lengvųjų ir pradėjus jį dirbti rankos svyra, nes abejingumo mumyse daug…

 Šiandien jau nepakanka to, ką pavyksta pasiekti dirbančiojo naudai derantis su darbdaviu, norima, kad  vasarą būtų organizuojamos ekskursijos po Lietuvą ar užsienio šalis ne tik nariui, bet ir jo šeimai, o žiemą pasirūpinta bilietais į teatrą, ar koncertą.
Visada norime gauti , o duoti kažkodėl neįprantame...
Būtų gerai, kad viską mums atneštų ant lėkštutės – darbą, gera atlyginimą, pramogas...
Gal ir per daug ironizuoju...

Mieli kolegos, kviečiu diskutuoti, kaip išsijudinti, kad taptume aktyvesni.


Regina Česnienė,
UAB „Baltik Vairas“ metalistų profesinės sąjungos pirmininkė