Informuojame, kad nuo 2011 m. sausio 1 d. neteko galios šios Darbo kodekso bei kolektyvinių sutarčių nuostatos, kurios leido kolektyvinėse sutartyse lanksčiau reglamentuoti darbuotojų darbo sąlygas (netekusios galios nuostatos išbrauktos):
-    Darbo sutartis su darbuotojais, kuriems iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau kaip penkeri metai (kolektyvinėje sutartyje gali būti sulygta, kad šis apribojimas taikomas darbuotojams, kuriems iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau kaip treji metai), asmenimis iki aštuoniolikos metų, neįgaliaisiais, darbuotojais, auginančiais vaikų iki keturiolikos metų, gali būti nutraukiama tik ypatingais atvejais, jeigu darbuotojo palikimas darbe iš esmės pažeistų darbdavio interesus (Darbo kodekso 129 str. 4 d.);
-    Darbdavys turi teisę nutraukti terminuotą darbo sutartį iki jos termino pabaigos, laikydamasis šio ir 130 straipsnio nuostatų, tik ypatingais atvejais, jei negalima darbuotojo perkelti jo sutikimu į kitą darbą, arba sumokėjęs darbuotojui už likusį darbo sutarties galiojimo laiką vidutinį darbo užmokestį, arba kolektyvinėje sutartyje nustatytais atvejais sumokėjęs ne mažesnę negu darbuotojo vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką. (Darbo kodekso 129 str. 5 d.);
-    Darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį raštu pasirašytinai įspėjęs darbuotoją prieš du mėnesius (nustačius kolektyvinėje sutartyje – ne vėliau kaip prieš vieną mėnesį). Darbuotojai, nurodyti šio Kodekso 129 straipsnio 4 dalyje, apie atleidimą iš darbo turi būti įspėti ne vėliau kaip prieš keturis mėnesius (nustačius kolektyvinėje sutartyje – ne vėliau kaip prieš du mėnesius). (Darbo kodekso 130 str. 1 d.);
-    Per įspėjimo laikotarpį darbdavys turi duoti darbuotojui laisvo nuo darbo laiko naujo darbo paieškoms. Šio laiko trukmė negali būti mažesnė negu dešimt procentų darbo laiko normos, tenkančios darbuotojui per įspėjimo terminą. Laisvas nuo darbo laikas suteikiamas darbuotojo ir darbdavio sutarta tvarka. Už šį laiką darbuotojui paliekamas jo vidutinis darbo užmokestis, o nustačius kolektyvinėje sutartyje gali būti mokamas ne mažesnis negu Vyriausybės patvirtintas minimalusis valandinis atlygis už kiekvieną suteiktą valandą naujo darbo paieškoms. (Darbo kodekso 130 str. 3 d.)
-    Darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, jeigu įstatymais ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka. Jei darbuotojui priklauso ne mažesnė kaip penkių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, darbdavys šią išmoką savo sprendimu gali išmokėti ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo atleidimo iš darbo dienos, išeitinės išmokos sumų mokėjimą išdėstydamas lygiomis dalimis ir ne rečiau negu kas mėnesį. (Darbo kodekso 141 str. 1 d.);
-    Darbo apmokėjimo sąlygos, dydžiai, profesijų ir pareigų tarifiniai ir kvalifikaciniai reikalavimai, darbo normos, darbų ir darbuotojų tarifikavimo tvarka nustatomi kolektyvinėse sutartyse, o jei kolektyvinės sutarties nėra, – darbo tvarkos taisyklėse ar kituose vietiniuose (lokaliniuose) norminiuose teisės aktuose, suderinus su darbuotojų atstovais (Darbo kodekso 188 str. 1 d.);
-    Kad nustatomos naujos darbo apmokėjimo sąlygos (Kodekso 120 straipsnio 3 dalis), darbdavys turi raštu pranešti darbuotojams ne vėliau kaip prieš vieną mėnesį iki jų įsigaliojimo. Kolektyvinėje sutartyje gali būti nustatytas kitoks įspėjimo terminas, tačiau jis negali būti trumpesnis negu 2 savaitės (Darbo kodekso 203 str.);
-    Visiškos materialinės atsakomybės sutartis gali būti sudaroma su darbuotojais, kurių darbas yra tiesiogiai susijęs su materialinių vertybių saugojimu, priėmimu, išdavimu, pardavimu, pirkimu, gabenimu, ir dėl priemonių, perduotų darbuotojui naudotis darbe. Konkrečių darbų ir pareigų sąrašas nustatomas kolektyvinėje sutartyje, o kai jos nėra, – darbo tvarkos taisyklėse, suderinus su darbuotojų atstovais. Ši sutartis įforminama raštu. Joje turi būti nustatyta, už kokias materialines vertybes darbuotojas prisiima visišką materialinę atsakomybę ir kokius įsipareigojimus prisiima darbdavys, užtikrindamas sąlygas, kad žala neatsirastų. (Darbo kodekso 256 str. 1 d.).

Jeigu kolektyvinėje sutartyje yra nustatytos šios nuostatos, jos automatiškai netenka galios nuo 2011-01-01 ir jokių papildomų kolektyvinės sutarties pakeitimų atlikti nereikia.

Darbo kodekso 124 str. pataisa, nustatanti papildoma darbo sutarties pasibaigimo pagrindą: kai darbdavio ar darbdavio atstovų buvimo vietos nustatyti neįmanoma,  įsigalios nuo 2011 m. kovo 1 d. Iki kovo 1 d. Vyriausybė yra įpareigota nustatyti, kas ir kokia tvarka įformins darbo sutarties nutraukimą. Pataisą rasite nuorodoje:
http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=388234&p_query=&p_tr2=

Vyriausybes nutarimas dėl poilsio dienų perkėlimo 2011 m., kuris privalomai taikomas biudžetinio sektoriaus darbuotojams, o privačiam sektoriui yra rekomenduojamojo pobūdžio.
http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=388589&p_query=&p_tr2=



Parengė LPSK teisininkė

Jolanta Cinaitienė