Sveiki,

 

esu Marija Varasimavičienė, Lietuvos metalistų profesinių sąjungų susivienijimo pirmininkė. Metalistų profsąjungininkai – tai didelių ir mažų pramonės įmonių darbuotojai. „Metalistų“ rasite Vilniuje, Šiauliuose, Kaune, Marijampolėje ir kituose Lietuvos miestuose.

 

 

Kiekviena įmonė – gyvas organizmas. Įmonė įkuriama, jos augimo stadijoje gaminama produkcija gali būti labai paklausi, uždirbama daug pinigų. Brandumo stadijoje įmonė tampa pelninga, bet ateina laikas, kada produkcija dėl objektyvių priežasčių jau nebegali konkuruoti ir jei laiku nekeičiamos funkcionaliosios strategijos, dažniausiai toks laikotarpis tampa kritimo arba įmonės „mirties“ faze. Įmonės darbuotojai dalyvauja visų etapų metu. Kol veikla pelninga, atlyginimai ir kitos darbo sąlygos – pasiekia aukštumas. Toks laikas tinkamiausias gerinant darbuotojų padėtį, bet tai labai priklauso nuo galimybių, gebėjimo derėtis ir siekti užbrėžto tikslo. Įmonės darbuotojams skausmingiausia – paskutinioji fazė.

 

Prisimenu Rusijos krizę 1998–1999 metais. Daug įmonių bankrutavo, žmonės dirbę gamyklose neatgavo teisėto darbo užmokesčio, nes įmonės neturėjo pinigų. Bado akcijos prie „Inkaro“ gamyklos, Mažeikių „Oruvos“... Galima daug įmonių išvardinti. Teismai tenkina paduotus ieškinius, žmonėms priteisiamas neatgautas atlyginimas ir kitos piniginės išmokos. Tik teismų sprendimų – išmokėti pinigus – bendrovės nevykdė, nes įmonės neturėjo turto, o nemokių įmonių samdomų darbuotojų padėtis palikta likimo valiai.

 

Rezultatas – išanalizavus esamą teisinę bazę ir apibendrinus situaciją, Lietuvos metalistų profesinė sąjunga surengė viešas protesto akcijas ir parašų rinkimą, o laiškus išsiuntė Lietuvos ir Tarptautinėms organizacijoms: a) Seimo ekonominių nusikaltimų komisijai pateikė spėjamus įmonių tyčinių bankrotų faktus; b) 2000-ųjų vasarą, laišku informavo pasaulinę Laisvųjų profesinių sąjungų konfederaciją, Tarptautinę darbo organizaciją ir ES komisarą Gunter Verheugen dėl darbuotojų padėties, jų darbdaviui tapus nemokiu Lietuvoje (pridėti kelių tūkstančių nepatenkintų darbuotojų parašai); c) kreipėsi į Seimą raštu ir iš tribūnos dėl naujos Įmonių bankroto redakcijos ir skubaus Įmonių restruktūrizacijos įstatymų priėmimo.

2000 metų spalio 1 dieną įsigaliojo Garantinio fondo įstatymas. Pagal jį bankrutavusių įmonių darbuotojams besąlygiškai garantuojamos minimalios išmokos. Fondo lėšos formuojamos darbdavių įmokomis.

 

Tai istorija. Praėjo 10 metų. Vėl krizė, vėl žmonės neatgauna uždirbtų pinigų, tačiau Garantinis fondas veikia, išmokos gaunamos.

 

Yra ir kitu gerų dalykų, tik užmirštama, kas inicijavo įstatymų keitimą ar atsiradimą, padėjo sukurti tą ar kitą įstatymo pataisą.

 

Jei įmonėje veikia profesinė sąjunga ir tvarkingai dalija materialines pašalpas iš surinkto nario mokesčio, organizuoja vakarėlius (to irgi reikia), tai gal vadinkim šią organizaciją Savišalpos kasa. Juk tikroji profesinė sąjunga – įmonės lygiu dirbanti organizacija, šakos lygiu dalyvauja formuojant to sektoriaus dirbančiųjų nuomonę, per šakinę organizaciją dalyvauja kuriant įstatymus, dalyvaudama konfederacijos veikloje, formuoja visą paketą dirbančiųjų gyvenimo nuostatų.

 

Globalizacija įtakoja mūsų gyvenimą. Privalome būti kartu. Laikytis vienas kito ir siekti geresnio gyvenimo.

 

Problemų daug: „paralelines profesinės sąjungos“, susiskaldymas. Kaip gyvensime toliau priklauso tik nuo mūsų... Ar kiekvienas bus savo kunigaikštystės kunigaikštis ar visgi pradėsime mąstyti globaliau ir dirbsime, kad visiems mums Lietuvoje gyventi būtų gera.

Tikiu, kad taip ir bus.

 

Pagarbiai,

Marija Varasimavičienė