Dr. N. Kasiliauskas: kolektyvinė sutartis – nauda ir darbdaviams, ir darbuotojams
Naujasis Darbo kodeksas (DK) galioja jau pusę metų, bet ir darbuotojams, ir įmonių vadovams vis dar kyla daug klausimų, kaip praktiškai pritaikyti vieną ar kitą DK nuostatą. Nors nuomonių įvairovėje nėra paprasta rasti teisingus atsakymus, tačiau ji rodo, kad darbuotojų teisių ir garantijų, jų atstovavimo klausimai tampa aktualesni. Kolektyvinės derybos ir kolektyvinių sutarčių sudarymas pastaraisiais mėnesiais yra viena „karščiausių“ temų.
Svarbiausius šių sutarčių sudarymo aspektus, numatytus naujajame Darbo kodekse, paprašėme pakomentuoti darbo teisės eksperto, advokatų profesinės bendrijos „Triniti“ nario dr. Nerijaus Kasiliausko.
Derėtis su darbdaviu dėl papildomų teisių ir garantijų darbuotojams gali tik profesinė sąjunga
Pasak advokato, naujasis Darbo kodeksas nustato, kad informavimo konsultavimo procedūras vykdo darbo tarybos, kurios renkamos įmonėse turinčiose 20 ir daugiau darbuotojų ir kuriose nėra profesinės sąjungos, arba jeigu profesinės sąjungos narių skaičius yra mažesnis nei 1/3 visų įmonės darbuotojų.
„Tačiau darbo taryboms nesuteikta teisė derėtis dėl klausimų, reglamentuotinų kolektyvinėje sutartyje, o juo labiau pasirašyti kolektyvines sutartis“, – įspėja N. Kasiliauskas.
Jis taip pat pažymi, jog Darbo kodeksas numato, kad tik profesinė sąjunga turi teisę vesti kolektyvines derybas su darbdaviu ir sudaryti kolektyvines sutartis, taigi be įsteigtos profesinės sąjungos to nepavyks padaryti.
„Įmonės kolektyvinėje sutartyje galima derėtis dėl terminuotų darbo sutarčių sudarymo, darbo sąlygų keitimo, atleidimo iš darbo pagrindų ir tvarkos, papildomų socialinių garantijų, darbo užmokesčio, atostogų suteikimo tvarkos, darbo laiko ir kita“, – priduria darbo teisės ekspertas.
Be to, svarbu, kad kolektyvinės sutartys taikomos darbuotojams – jas sudariusių profesinių sąjungų nariams.
Jei profesinė sąjunga ir darbdavys susitaria dėl darbdavio lygmens ar darbovietės lygmens kolektyvinės sutarties taikymo visiems darbuotojams, ji taikoma visiems darbuotojams, jeigu ją patvirtina visuotinis įmonės darbuotojų susirinkimas ar konferencija.
„Beje, nesant darbdavio lygmenyje veikiančios profesinės sąjungos kolektyvinę sutartį sudaro šakos profesinė sąjunga, kuri buvo įgaliota vesti derybas dėl darbdavio lygmens kolektyvinės sutarties, ir darbdavys. Tokia kolektyvinė sutartis taikoma visiems darbdavio darbuotojams, jeigu ją patvirtina visuotinis darbdavio darbuotojų susirinkimas“, – aiškina advokatas.
„Kolektyvinėse sutartyse nacionaliniu, šakos, teritoriniu lygmeniu įtvirtintomis darbo teisės normomis galima nukrypti nuo Darbo kodekse ar kitose darbo teisės normose nustatytų imperatyvių taisyklių, išskyrus taisykles, susijusias su maksimaliuoju darbo ir minimaliuoju poilsio laiku, darbo sutarties sudarymu ar pasibaigimu, minimaliuoju darbo užmokesčiu, darbuotojų sauga ir sveikata, nediskriminavimu, jei kolektyvine sutartimi pasiekiama darbdavio ir darbuotojų interesų pusiausvyra“, – pažymi N. Kasiliauskas.
Teisininkas primena, kad kolektyvinė sutartis galioja ne ilgiau kaip ketverius metus arba iki joje nurodyto termino, o iki DK įsigaliojimo (2017 m. liepos 1 d.) sudarytos kolektyvinės sutartys galioja pagal iki naujojo Darbo kodekso įsigaliojimo galiojusių teisės aktų nuostatas, bet ne ilgiau kaip iki 2019 m. sausio 1 d.
Kolektyvinių derybų metu laimi ir darbdaviai, ir darbuotojai
Tarptautinė darbo organizacija (TDO) savo publikacijoje „Kolektyvinių derybų gairės“ pažymi, kad kolektyvinės derybos – pažangus reiškinys, užtikrinantis stabilumą tiek įmonės, tiek makroekonominiame lygmenyje, o kolektyvinė sutartis apibrėžiama kaip efektyvus instrumentas darbuotojų ir darbdavių tarpusavio darbo bei su juo susijusiems santykiams reguliuoti.
Vis dėlto Lietuvoje, skirtingai nei užsienio valstybėse, kolektyvinės sutartys vis dar nėra tokios populiarios, kokios galėtų būti. Tokio nepopuliarumo priežastis dažnai būna tai, jog tiek darbuotojai, tiek darbdaviai neįsigilina į kolektyvinės sutarties teikiamus privalumus, ne iki galo suvokia jos paskirtį. Neretai kolektyvinė sutartis apibūdinama tik kaip darbuotojui naudingas susitarimas, kuris darbdaviui sukuria vien pareigas, o teisių jam suteikia minimaliai.
Derybos dėl kolektyvinių sutarčių, aukštesnių nei įmonės lygiu (nacionaliniu, teritoriniu ar šakos lygmeniu), Lietuvoje vyksta dar vangiau, ir šių sutarčių sudaroma labai mažai.
Tačiau kitų šalių geroji patirtis atskleidžia, jog kolektyvinės derybos yra kelias darbdaviui ir darbuotojams rasti kompromisinius sprendimus, kuriais abi derybų šalys kažką laimi. Derybų metu pasiryžtama paaukoti dalį savo tikslų, kad būtų rastas bendras sprendimas ir išsprendžiamas konfliktas bei sumažinama susidariusi įtampa.
TDO duomenimis, kolektyvinės derybos įmonių lygmenyje:
• gali palengvinti įmonių gebėjimą prisitaikyti prie ekonominių svyravimų (paklausos kritimo ar kilimo);
• didina darbuotojų įsipareigojimą ir skatina dalytis informacija (pvz., dėl darbo procesų);
• siejamos su darbuotojų lojalumu įmonėms, dėl kurio atsiranda paskata rengti specialius mokymus darbuotojams, o tai savo ruožtu prisideda prie įmonių našumo ir produktų kokybės gerinimo;
• padidina teigiamą darbo proceso ir technologinių pokyčių poveikį įmonių veiklos rezultatams;
• suteikia galimybę derėtis dėl produktyvumo skatinimo arba pelno pasidalijimo sistemų.
O, štai, makroekonominiame lygmenyje kolektyvinės derybos sumažina nelygybę ir leidžia teisingiau paskirstyti nacionalines pajamas, padeda lengviau prisitaikyti prie ekonominių krizių, gali turėti teigiamą poveikį ekonominei veiklai (infliacijai, užimtumui ir pan.).
****
Straipsnyje naudota informacija iš leidinio „Kolektyvinių derybų gairės“. Tarptautinė darbo organizacija, 2015 m. (Collective bargaining. A policy guide. International Labour Organization, 2015), 5-6 psl.
Tiesioginė nuoroda į šį leidinį:
Straipsnį parengė Jūratė Jasiūnienė
Nuotrauka: triniti.lt
Grįžti atgal
